Tuoj po Apreiškimo Marija iškeliavo aplankyti savo pusseserės Elzbietos, kuri senyvame amžiuje laukėsi šv. Jono Krikštytojo. Vos susitikus „jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios“. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!” Marija jai atsako Magnificat giesme: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiau giasi Dievu“ (Lk 1, 39–56).
Šis susitikimas svarbus, nes Elzbietos lūpomis pirmą kartą viešai paskelbiama, kad Kūdikis, kurio laukiasi Marija – įsikūnijęs Dievas.
Ultragarsiniai dar negimusių Jėzaus ir Jono Krikštytojo atvaizdai, atsirandantys papildytos realybės "Marijos apsilankymo pas Elzbietą" paveiksle, daugeliui parodos "Realybe išsiplečia" lankytojų atrodo netikėtas ir modernus sprendimas, tačiau bažnytiniame mene tai ne naujiena.
Šiuo principu Apsilankymą perteikiantys kūriniai priskiriami "vaisiaus tipo” grupei. "Ultragarsinis" vaizdas šio siužeto kūriniuose plito 14 a. pr. - 16 a. I . ketv. Šiaurės Europos dailėje 🔗, Vėlyvųjų viduramžių vizijinio misticizmo įtakoje. Jo ištakas atrastume dar senesnėje Bizantinės dailės tradicijoje, o ultragasinis vaizdas anuomet vadintas tiesiog "langu į iščias".
Italijoje šis tipas nepaplito, todėl žymusis renesanso dailininkas Rafaelis Santis (originalaus piešinio, pagal kurį nutapyta mūsų drobė, autorius) šį įvykį sugretino su Jėzaus krikšto scena 🔗, matoma originalo antrajame plane, peizažo tolumoje.
Visgi mūsų kūrinį nutapęs dailininkas susitelkė vien į Marijos ir Elzbietos santūrų rankų paspaudimą apibendrintame Judėjos kalnyno fone.
***
Nežinomas Lietuvos dailininkas
pagal Rafaelio Apsilankymą (apie 1517)
APSILANKYMAS /dvipusės vėliavos paveikslas/
XIX a. vid. Drobė, aliejus
Aleksandros Mitrikaitės dovana
