Search
  • Darius Žukauskas

Apie Šv. Morkų, "žmogaveidį" liūtą ir rašalinę.

Updated: Apr 26

Ar pamenate tokį jaunuolį, vienintelį sekusį Jėzų po suėmimo Getsemanės sode, išsinėrusį iš drobulės ir pabėgusį nuogą, kai jį taip pat bandė sučiupti Jėzų suėmusieji? Taip, kai kurie Biblijos tyrėjai mano, kad tai buvo evangelijos autorius Šv. Morkus. Tikrai išskirtinis prisistatymas skaitytojui.


Kiti Morkų sieja su Jonu Morkumi, Marijos, kurios namuose buvo susirinkęs būrys melstis, kai apaštalas Petras buvo kalinamas ir stebuklingai angelų išlaisvintas, sūnumi. Jį vėliau savo pirmajame laiške romiečiams pats Petras vadino savo sūnumi. Apibūdinimas, sutariama, visgi turi dvasinę prasmę, galbūt reiškiantis jam Petro suteiktą krikštą.


Apaštalas Paulius savo laiškuose taip pat mini pagalbininką Morkų, kurį laiką keliavusį kartu su juo ir Barnabu, po to nuo Pauliaus atsiskyrusį ir keliavusį su Barnabu į Kiprą, bet po dešimties metų vėl Pauliaus minimą kaip gerą jo pagalbininką. Laiške kolosiečiams Paulius Morkų pristato kaip Barnabo pusbrolį.


Visgi iki šiol nėra vienareikšmio sutarimo ar visuomet Šv. Raštas kalba apie tą patį evangelistą Morkų. Šį kart manome - apie tą patį.


Grindžiant ankstyvosios krikščionybės tradicija Morkui priskiriama pirmosios evangelijos autorystė. Manoma, kad ją evangelistas parašė Romoje, kuomet ten gyveno su apaštalu Petru ir jam vertėjavo. Hierapolio vyskupo Papiaso (60-130) teigimu, Morkaus evangelija yra užrašytas Petro mokymas.


Kita tradicija Morkų sieja su pirmąja krikščionių bendruomene Afrikoje. Nukeliavęs į Aleksandrijos miestą Egipte įsteigė bažnyčią ir tapo jos vadovu. Ji tapo viena iš penkių svarbiausių ankstyvojoje krikščionybėje. Šiandien su šia krikščionių bendruomene ir šv. Morkų savąją istoriją sieja Koptų krikščionių bažnyčios.


Pasak tradicijos, Morkus gyvenimą baigė Aleksandrijoje kankinio mirtimi. Suimtas, sužalotas ir įkalintas vietinių pagonių, bet prieš mirtį savo akimis dar išvydęs jam apsireiškusį Jėzų.





Žvelgdami į mūsų ekspozicijoje kabantį paveikslą galime matyti pražilusį barzdotą vyrą, rankose laikantį plunksną ir rašantį į knygą. Taip nežinomas drobės autorius perteikia esminį ir dažniausiai sutinkamą šv. Morkaus atvaizdą - Evangeliją rašantį evangelistą. Greta jo kojų guli visuomet šventąjį lydintis atributas - liūtas. O mūsiškis, kaip jau tikriausiai pastebėjote, tikrai neeilinis. Ne tik mums, bet ir muziejaus lankytojams atrodo kažkoks labai jau žmogiškas. Šypsodamiesi sakome, kad dailininkas tikrai nebuvo liūto matęs. O galbūt jis čia save taip įamžino? Gal kokį savo aplinkos žmogaus veidą?


Prie evangelisto kojų ant žemės pastatyta rašalinė taip pat atrodo kiek keistokai. Pagalvojus, turėtų būti labai nepatogu, rašant į knygą atsistojus, nuolat pasilenkti iki pat žemės padažyti plunksną į rašalinę. Šiuo atžvilgiu mūsų Morkui tarp kitų mūsų eksponuojamų evangelistų pasisekė mažiausiai. Mat Mato ir Jono atributai paslaugesni - asistuodami rašalines laiko pakėlę. Luko rašalinė pastatyta ant žemės iškyšulio, tarsi staliuko. Galbūt dėl to Morkus, skirtingai nei kiti, perteiktas kiek susilenkęs ir įnikęs į knygos rašymą ir į žiūrovą nežvelgia. Ši užduotis patikėta žmogiškajam liūtui.





***

Nežinomas Lietuvos dailininkas

Šv. MORKUS EVANGELISTAS

XIX a. Drobė, aliejus. 210x150

8 views0 comments