Search
  • Darius Žukauskas

Apie šv. Ambraziejų. „Madų sostinė“, „saldžialiežuvis“ ir bitės

Updated: Jan 17


Šv. Ambraziejus - Milano vyskupas ketvirtajame amžiuje ir dabar šio miesto globėjas, pirmasis iš keturių didžiųjų Vakarų Bažnyčios tėvų, kitaip sakant, vienas iš diktavusių teologines madas (siejant su tarnyste madų sostinėje). Tai tas pats Ambraziejus, atsakingas už šv. Augustino atsivertimą ir liepęs sujuosti jį vienuolio diržu per jo krikštą (tikriausiai taip padarė sekdamas savuoju pavyzdžiu, nes pats, galima sakyti, su krikštu priėmė vyskupystę) Be visų jo nuopelnų bažnyčiai, apie kuriuos kiek vėliau, jis yra bitininkų globėjas, kuriuo paskirtas ne dėl to, kad pats užsėmė bitininkyste, bet dėl neeilinio įvykio kūdikystėje. Pasak legendos, dar jam gulint lopšy kartą bičių spiečius „taip apspito jo veidą ir burną, kad atrodė, jog jos įskrenda į savo avilį ir išskrenda iš jo“, o bitėms nuskridus ant kūdikio lūpų liko lašelis medaus. Visą tai matęs tėvas suprato, kad sūnus bus ypatingas ir turės iškalbos dovaną. Ateitis nuojautą patvirtino. Jis pagarsėjo pamokslais, kurie buvo saldūs tartum tekantis medus ir dėl to netgi gavo “saldžialiežuvio” pravardę.

Visgi, legendinio saldumo, rodos, visai neatspindi muziejuje esantis šventojo portretas iš Bažnyčios tėvų ciklo, nutapyto pasitelkiant Augsburgo graverio Raphael Custos pirmavaizdžius. Ambraziejus nutapytas su neutralia, galbūt kiek šaltoka veido išraiška. Jo figūros nepapildo įprastinis avilio ar bičių atributas, iš kurių įprastai atpažįstame šį šventąjį, dailininkas paprasčiausiai užrašė vaizduojamojo vardą. Portrete palijumi (kaklą supanti balta audinio juosta) pabrėžiamas arkivyskupo statusas. Ypatingo dekoratyvumo kūriniui suteikia kruopščiai nutapyti smulkūs augaliniai ornamentai.

Visgi norisi paminėti, kad atributo problemą nusprendėme išspręsti išplėstinėje realybėje, todėl į portreto erdvę paleidome skristi bent vieną bitelę. Be to, specialiai šia, kelių minčių apie šventąjį pasidalijimo, proga taip pat pabandėme portretui pridėti šiek tiek saldžios emocijos.





Kad nepasirodytų per mažai, toliau išdėstytos kelios pastraipos biografinių perliukų mėgėjams.


Ambraziejus 340 m. gimė įtakingos imperijos administratoriaus šeimoje Triere, Galijoje. Dėl neeilinių gabumų, dar būdamas 33 metų 372 imperatoriaus buvo paskirtas Milano (faktinės to meto V. Romos imp. sostinės) gubernatoriumi. Miesto visuomenė anuomet buvo gan susiskaldžiusi dėl religinių pažiūrų įvairovės.

Lemtingo gubernatoriaus Ambraziejaus įsikišimo pareikalavo įvykis, kuomet dvi pagrindinės krikščionių grupės - ortodoksai (trejybinio Dievo šalininkai) ir arionai (atmetantys Jėzaus dieviškumą) - 374 m. mirus vietiniam vyskupui, kuris buvo arionas, aršiai diskutavo kas bus jo įpėdinis. Viešų rinkimų metu diskusijoms krypstant link atvirų riaušių, jis siekė užtikrinti taikias derybas. Tai padaryti pavyko, bet su netikėta jam atomazga - minios skanduote “Ambraziejus - vyskupas” bei po to sekusiu imperatoriaus patvirtinimu. Kuo į tai atsakė būsimasis vyskupas? Jis teigė negalįs tokių pareigų užimti, nes nėra išsilavinęs teologijoje ir netgi nekrikštytas. Todėl kuriam laikui pasislėpė. Esama legendų apie tai, ko jis dar ėmėsi siekdamas suteršti savo gerą įvaizdį, bet visgi nieko pakeisti nepavyko. Galiausiai priėmė naujas pareigas ir netgi su retu uolumu bei pavyzdingumu. Išpardavė savo gausią nuosavybę, turtus išdalino vargšams. Ėmėsi studijuoti tikėjimo tiesų ir stojo į katalikų pusę. Dar retorikos studijų metu išmokta graikų kalba jam ypač pravertė skaitant rytų krikščionybės autorių veikalus ir tuo pačiu perkeliant jų išmintį į Vakarus. Greta teologinių idėjų, Vakarų apeigose įvedė pakaitinį psalmių giedojimą, dabar tokį įprastą valandų liturgijos elementą.

Atsidavimą Dievui vyskupas parodė taikingai stodamas prieš imperatoriaus Valerijano II norus ir ginkluotus bandymus atiduoti jo katedrą arijonams, ekskomunikuodamas ir priversdamas aštuonis mėnesius viešai atgailauti krikščionį imperatorių Teodosijų dėl impulsyviai įvykdytų 7000 Tesalonikiečių žudynių.

Visgi ne tik iškalba ar vieši veiksmai žavėjo kitus. Vieną tokį įsiminusį momentą iš vyskupo kasdienybės užrašė šv. Augustinas. Pasirodo, jį Ambraziejus sužavėjo ne tik pamokslais, bet ir tuo kaip jis skaitė. O tai jis darė tyliai, mintyse. Taip, taip! Iki Ambraziejaus juk skaityti buvo įprasta tik garsiai!



Nežinomas dailininkas

ŠV. AMBRAZIEJUS (340-397)

XVIII a. Drobė, aliejus. 41x31

Iš Bažnyčios Tėvų ciklo

11 views0 comments

Recent Posts

See All